Kodėl nenoriu rašyti socialiniuose tinkluose?
Rašau šį tekstą per Adelės pietų miegą. Kol ji saldžiai „pučia į ūsą“, aš dairydamasi tai į kameros monitorių, tai į kompiuterį, renku raides. Dabar galėčiau iliustruoti vieną iš trijų knygų, kurios laukia mano rankos pridėjimo. Galėčiau pailsėti, pažiūrėti serialą ir tiesiog įkelti vieną iš anksčiau parašytų tekstų. Bet renku šį, naują, nes noriu bendrauti su Jumis taip dažnai, kaip tik galiu, per savo rašinius.
Kad jau atėjote skaityti mano kūrybos čia, papasakosiu kodėl nusprendžiau susikurti tinklaraštį ir nepasirinkau lengvesnio kelio – tiesiog rašyti į savo socialinius tinklus (kaip daug kas man ir patarė).
Kai prieš kamerą Instagrame verkia influenceriai ar mūsų pažįstami žmonės, dažniausiai „pasiimame popkornų“ ir stebime dramą. Nes viešai išsakyti asmeninio gyvenimo įvykiai bei jausmai visuomet natūraliai kelia susidomėjimą.
„Kažin kodėl verkia?“ arba „Kaip gi ten gyvena toji turtuolė?“, „Ką valgė pietums Kaziukas?“, „ O anie ką, skiriasi?!“. Daugeliui žmonių, leidžiančių daug laiko socialiniuose tinkluose, įdomu kaip gyvena kiti. Man irgi įdomu.
Kai norėjau Instagrame susirinkti daugiau sekėjų ir dalintis ten savo kūryba, knygomis, viena rinkodaros specialistė ar „specialistė“ man pasakė, jog mano turinys turi būti 90 procentų gyvenimo, dramų, buities ir tik 10 procentų reklamos (neatsimenu kiek ten tiksliai procentų sakė, bet esmę supratot), bei keliamas kiekvieną dieną.
Na ir ką, pradėjau filmuoti ką veikiu, valgau, kaip Adelė žaidžia. Kūriau reels ir kai buvo ką rodyti, ir kai nebuvo. Pamenu, kartą norėjau nufilmuoti vieną įrašą, į kurį įtraukiau ir vyrą. Realiai visą laiką, kol filmavau, mes klaikiai pykomės, nes jam viskas atrodė „nesąmonė“, o aš pykau, jog jam taip atrodė. Juk turėtų palaikyti mane! Kai tą įrašą sumontavau, vietoje realaus garso užsėjau muziką, atrodėme tikrai saldi porelė. Aš pati žiūrėdama panašius kitų žmonių įrašus pavydėdavau, susikurdavau iliuziją, tarytum jie nesipyksta ir gyvena tobulą gyvenimą. O tie, kurie kelia sveiką maistą, niekada nevalgo „Hesburger“. Gydytojai nerūko. Jautrų turinį keliantieji neapkalba kitų. Ir taip toliau.
Taigi, va tada, sumontavus tą reels, tvokstelėjo mintis, kad šis įrašas – melas bei iliuzija, kurią žiūrėdami žmonės apsigaus, susipyks su antromis pusėmis, nusivils. Ir tokie bus visi kiti postai, kai vardan sekėjų skaičiaus „REIKS“ kelti kažką, o parodyti nebus ką. Gal sakysite, kad galima sugalvoti ir kitokio turinio. Taip galima. Bet tiesa ta, jog santykiai, buitis, kasdienybė, vaikai daugelį žmonių labiausiai domina arba domina taip pat, kaip ir kiti dalykai. Norint, kad tave sektų, reikia kelti tai, kas žmones domina. Bet toks metodas man atrodė netinkamas. Nenorėjau rodyti per daug asmeninio gyvenimo, kelti visokių nesąmonių, vaidinti tam, kad žmonės už kelis eurus savo vaikams nupirktų mano knygelių. Taip pat nenorėjau įtikinėti, jog rašau gerai.
Lioviausi kelti kažką į socialinius tinklus, nes „reikia“. Pradėjau kelti turinį tik tokį, kokį noriu, ir kai to noriu. Geriau sekėjų daug neturėsiu, bet nors neapsimeluosiu.
O, bet, tačiau.
Nors pačios sąžinė nurimo, nuo to laiko pradėjau kritiškai vertinti kitų žmonių įrašus, mėgindama juose įžvelgti melą ar nuoširdumą. Socialiniai tinklai įtraukia ir, pavyzdžiui, jei įlendu į Instagram kažkam atrašyti žinutės, net nepastebiu kaip imu „skrolinti“. O tada dar ir analizuoti. Per daug laiko bei energijos tam sugaišau. Galiausiai nebepasitikiu tuo, ką ten sako žmonės. Tai čia pirmoji priežastis (tiksliau dvi) – socialiniuose tinkluose matau daug netiesos, per daug laiko atima didelis įsitraukimas į juos. Tai nereiškia, kad niekada nenaršau Instagrame ir nieko nekeliu. Keliu ir naršau, bet neskatinu savęs būti ten kuo daugiau.
Dar viena priežastis – kontingentas. Facebook turiu daug draugų, gal virš 1000, o Instagram apie 600 sekėjų. Daugelio nepažįstu, o ir nemažam procentui pažįstamų nenoriu atskleisti savo minčių. Kodėl šie žmonės turėtų žinoti ką mąstau, jaučiu, išgyvenu? Rašydama ką nors viešai, stipriai filtravau ką sakau, mažai atskleisdavau, stengdavausi rašyti koncentruotai. Tokie įrašai susidomėjimo nesulaukė. Kelis kartus mėginau įkelti ir vieną kitą gilesnį tekstą, bet pasijaučiau blogai tai padariusi. Lyg būčiau apsinuoginusi prieš minią. Juk iš tiesų tai mintys mūsų, už kūną intymesnės.
Tinklaraštis - puikus filtras, pritraukiantis tik suinteresuotus žmones. Taip pat, noriu žinoti kas skaito mano rašinius (bent jau kol kas). Gal dėl to, jog pradžia ir dar neįsidrąsinau, o gal, nes daug asmeniškų minčių čia išsakyti ketinu.
Ačiū, kad skaitote!
Su meile,
Jovilė
P.s. jeigu mano kuriami tekstai Jums patinka, galite man už juos pastatyti puodelį kavos. Taip paremsite mano kūrybą ir paskatinsite rašyti toliau. Paspauskite nuorodą žemiau :) https://contribee.com/autorejovile/pledge/5/onetime
