Apie keistą dabartį ir savęs matymą ateityje per močiutę
Šiandien žvelgdama į savo rankas pagalvojau, kad jos visai lyg mano močiutės. Tokios pačios, tik jaunesnės. Dažnai pagalvoju apie ją, vieną artimiausių man žmonių (be to, mano močiutė tokia graži, apsiskaičiusi, išmintinga, kad negaliu nesididžiuoti, jog esu jos šeimos dalis). Jos žydros, gilios, tarytum vandenynas, akys mane veikia kažkaip raminančiai, užburia, įtraukia. Ilsiuosi, nusiraminu vien prisimindama tą žvilgsnį.
Norėčiau amžinai turėti močiutę savo gyvenime. Bet suprantu, kad tas gyvenimas toks trapus ir trumpas. Kažkada močiutė sakė, kad sena ji tik atrodo mums, bei kūnas apie tai vis primena, tačiau viduje ji nesijaučia kitaip, nei jaunystėje.
Viena vertus, mūsų nekintančiai sąmonei kūno laikinumas gali atrodyti žiaurus, bet kita vertus… pavyzdžiui, kai perskaitom gerą knygą tai nešiojamės ją atmintyje (o kartais ir širdyje) labai ilgai, gal net amžinai. Pasidedame į lentyną ar grąžiname į biblioteką, prisimename ją, bet dažniausiai pakartotinai skaityti to, kas natūraliai pasibaigė, nebenorime. Nors sulig paskutiniu puslapiu tikrai dažnai būna gaila, kad jau viskas. Atėjo mintis, kad žmogus juk irgi lyg ta knyga. Joje užrašyta gyvenimo istorija, o sąmonė (kad ir kas tai būtų), tarytum ją skaito.
Nors šiandien esu kažkelintame savo gyvenimo puslapyje, tačiau tuo pat metu turiu ir pradžią bei jau nulemtą savo paskutinį puslapį - pabaigą. Realybė man kartais atrodo tokia siurreali… pavyzdžiui prisimenu dabar savo išgyvenimus prieš metus, lyg jie būtų mane ištikę vakar. Nesiplėsiu į detales, tačiau buvo tikrai sunkių akimirkų. Ir sakau sau, guodžiu tą moterį “ei, viskas bus gerai, visi tie sunkumai praeis taip greitai. Kaip norėčiau, kad pamatytum kokia laiminga būsi po metų!” Mintimis sugrįžtu į praėjusius metus, net pajuntu tą padrąsinimą, atėjusį iš savęs pačios, it kokios vyresnėlės sesers.
Tuo pat metu esu jau sena. Savo močiutę regiu lyg savęs pačios atspindį veidrodyje. Sėdžiu virtuvėje, kur kvepia blynais, kraunu anūkams į lėkštes maistą, juokiamės, klausausi kaip vaikams sekėsi mokykloje. Žvelgdama į juos, prisimenu savo jaunystę. Taip ryškiai, lyg tai būtų nutikę vakar.
Nes ši diena, dabartis - tai tas prisiminimas.
Gal skamba šiek tiek crazy čia viskas. Kurdama istorijas, analizuodama save, dažniausiai toli nueinu. Bet… juk ar ne taip viskas ir yra?
Jeigu mano kuriami tekstai Jums patinka, galite man už juos pastatyti puodelį kavos. Taip paremsite mano kūrybą ir paskatinsite rašyti toliau. Paspauskite nuorodą žemiau :) https://contribee.com/autorejovile/pledge/5/onetime